vasarą buvau prie jūros. vakar susipažinau su M. K. Čiurlioniu. vakar jis priminė man vasarą, priminė jūrą.
,,Galinga jūra. Didi, beribė, neišmatuota. Visas dangus apgaubia savo mėlyne tavo bangas, o tu, didybės pilna, alsuoji tyliai ir ramiai, nes žinai, kad nėra ribų tavo galiai, tavo didybei, tavo būtis begalinė. Didi, galinga, puiki jūra! Naktį į tave žiūri pusė pasaulio, tolimos saulės tavo gelmėse skandina savo mirkčiojantį, paslaptingą miegūstą žvilgsnį, o tu, amžinoji milžinų karaliene, alsuoji ramiai ir tyliai, nes žinai, jog viena esi, ir niekas tau ne valdovas.
Tu raukaisi, mėlyname tavo veide tartum nepasitenkinimas. Tu raukaisi? Nejau tai rūstybė būtų? Kas drįstų, o nesuvokiama begalinėj didybėj jūra, kas drįstų prieš tave stoti?
Ir ėjo iš jūros atsakymas, tyliai ūždamas, supdamas kranto žoles, kurios linguodamos kuždėjo: tai vėjas, vėjas, vėjas.”
stebėjau žmogų, su kuriuo buvau pažinti Čiurlionio, taip pažinau save. nepažįstamose akyse įžvelgiau savęs naujos, savęs paveiksluose, savęs to vakaro prietemoj. o jei ir ne vakaro, o jei ir ne prietemoj, tai galiu pasiruošti būti atvira, kaip jūra, ir pasakosiuos aš ramiai ir tyliai, kad niekas nebūtų man valdovu, kad niekad begalybėj nesuvaržytų, o tik ramiai aplink, tarsi žuvėdros, klykautų ir mėgautųsi mano artuma, vėjo pagalba.
http://ciurlionis.eu/literatura/lt-jura/